Į Madeirą atvykau viena – į salą, kurios dar nepažinojau ir nežinojau, kas manęs joje laukia. Rytis ir Violeta pasirūpino kad pažinčiau šią salą su Marcio.
Jeigu norite pamatyti ne turistinę, o tikrąją, laukinę Madeirą, labai rekomenduoju keliauti su juo. Tai buvo ne tiesiog žygiai – tai buvo kalnai, miškai, saulė, karštis, rūkas, vėjas, statūs šlaitai ir vietos, kuriose jautiesi lyg būtum pasaulio pakraštyje. Buvo akimirkų, kai pagalvodavau: „Marcio, kur tu mane čia atsivedei?“ 😄 Bet būtent jos tapo pačiais ryškiausiais prisiminimais.
Vėliau pati nuvažiavau į Cabo Girão – vieną iš tų vietų, kur susirenka turistai pasigrožėti vaizdu. Gražu, įspūdinga, vandenynas po kojomis… Bet stovėdama ten supratau vieną dalyką: tai, ką mačiau čia, net nepalyginama su tuo, ką man parodė Marcio.
Cabo Girão leidžia pažvelgti į Madeirą iš viršaus. O Marcio leido į ją įžengti – eiti per kalnus, miškus, rūką, laukinius takus ir vietas, kuriose nėra minios žmonių. Ten Madeira nebe tik gražus vaizdas nuotraukai. Ten ją jauti visu kūnu.
Ir tada supratau, kad yra Madeira, kurią galima pamatyti, ir yra Madeira, kurią galima išgyventi.
Marcio ne tiesiog veda maršrutu – jis parodo savo Madeirą. Jautėsi, kad tai ne darbas, o sala, kurią jis pažįsta, myli ir nori parodyti kitiems.
O man ši kelionė tapo kažkuo daugiau nei kalnų žygiais. Kylant vis aukščiau, kažkaip natūraliai lieka tai, ko nebenori neštis su savimi. Ir vieną akimirką stovi kalnuose, žiūri į vandenyną ir supranti, kad kartais reikia nueiti labai toli, kad vėl susitiktum su savimi.
Į Madeirą atvykau viena ir į nežinią.
Išvykstu su jausmu, kad atradau ne tik laukinę Madeirą, bet ir dalelę savęs.
